Gyvenime taip jau yra sudėta, kad atėjus į šį pasaulį, turime išeiti. Simboliška, kad per motinos dieną, gamta motulė priglaudė iškilią pedagogę, lituanistę, vieną senųjų, žymiųjų, Lietuvos žolininkių Lietuvos edukologijos universiteto alumnių – Tyliąją, tikrąją (cikrinę) dzūkę – Oną Vaškelevičiūtę - Zakarauskienę. Gegužės 1 dienos rytą, eidama 94 – uosius visų mylima, brangi Onutė iškeliavo į Dangiškojo Dievo namus.                                                                                                          Ona Vaškelevičiūtė – Zakarauskienė gimė 1928 metais spalio 24 dieną, Brokaraisčio kaime Varėnos rajone. Mokėsi Burokaraisčio ir Nedzingės pradžios mokyklose, Merkinės ir Vilniaus gimnazijose. 1947 m. pradėjo dirbti Vilniaus krašto mokyklose mokytoja. Neakivaizdiniu būdu baigė tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Pati pradžia buvo Valkininkų valsčiaus Daržininkų pradinė mokykla. Vėliau dirbo Naniškių vidurinėje mokykloje. Pradėjusi vaikus mokyti lietuvių kalbos, Onutė už pirmą algą armoniką nusipirko. Mėgo groti, vaidinti. Nuo 1968 m. dirbo Viečiūnų pagrindinėje mokykloje, kurį laiką jai vadovavo, dirbo iki 1990 m. išėjimo į pensiją, už nuopelnus buvo apdovanota Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko padėkos raštu. Apskritai per savo 45 pedagoginio darbo metus įvairiose mokyklose, ji buvo labiau žinoma kaip daktarė, pelniusi žmonių pasitikėjimą. 1947 metais pradėjusi dirbti pedagoginį darbą, ji susidūrė su žmonių negaliomis. Tuomet žmonėms atrodė, jeigu esi mokytoja, tai turi viską žinoti. Mokiniams susirgus, pradėjo statyti taures, ruošdavo arbatas nuo karščiavimo. Po truputį ėmė taikyti savo žinias apie vaistažoles ir nuo tada jai išliko poreikis visą gyvenimą padėti žmonėms.                Mokytojaudama netoli nuo Valkininkų, susipažino su miestelio gydytoja baltaruse Kliuščenkova, kurios seneliai gerai išmanė liaudies mediciną. Ši pažintis svarbi ne vien tik dalijimusi medicinos paslaptimis, bet ir tuo, kad medikė išmokė mokytoją daryti injekcijas, stetoskopu girdėti plaučius ir širdį. Tokiu būdu kaimo žmonės įsigijo nuosavą mokytoją – gydytoją, kuria pasitikėdavo ligos atvejais.                                                                                       Liaudies medicinos žinias O. Zakarauskienė perėmė iš savo tetos, o šioji iš savo mamos, Onos močiutės Marijonos Vaškelevičienės ir tetos Pranės. Teta Pranė buvo garsi kaimo gydytoja, negalavimus išvarydavusi ne tik augalėliais, bet ir gyvatėmis, rupūžėmis, musmirėmis. Džiovintų rupūžių arbata vaikus nuo difterito išgydydavo, o musmires, užpiltas degtine, naudojo sausam sopuliui numalšinti. Žinojo teta, kur laukuose ir miškuose kokios žolelės ar šaknelės ieškoti, o su savimi visuomet ir mažąją Onutę tempdavosi. Padėdavo dukterėčia trūkažolių prie šaltinių prisirinkti, samanų, vadinamų “brodiaga”, naudojamų sausam sopuliui gydyti, nuo Merkio upės akmenų tėkmės vietose prisilupti, beržo juodo grybo, naudojamo nuo balso stygų uždegimo, parsinešti.                                                                                                                                  1968 m. Ona Zakarauskienė apsigyvenusi Druskininkuose, susipažino su garsiąja žiniuone Eugenija Šimkūnaite, kuri su studentais triūsdavo Gerdašių bandomajame vaistažolių ūkyje, ir bendravo su ja apie 10 metų. Mokytoja pasakodavo jai savo kaip žolininkės patirtį, nelengvo būdo mokslininkė aprūpino raudonėliu, juozažole, debesyla, kaštavolu, vandziaunyku, stumbražole. Kai kurios vaistažolės, E. Šimkūnaitės pasodintos Gerdašiuose ir iki šiolei ten tebeaugančios, taip ir liko paslaptimi, kurios garsioji žolininkė nepanoro atskleisti.                        Bene garsiausio O. Zakarauskienės vaistažolių rinkinio, gaminamo pagal senovinį receptą, - “Trejų devynerių” arba “Trejonkės” mišinio jau senokai ne vien tik aplinkiniai, bet ir lenkai, žemaičiai prašydavo.                                                                                                               2000 m. vasarą Onos Zakarauskienės parašyta Burokaraisčio kaimo istorija nuo 1561 m. iki 2001-ųjų, išleistas dvitomis - atskiromis knygomis. Tikriausiai kol kas nė vienas Lietuvos kaimas negali tuo pasigirti. Bet dvitomis, kaip vėliau paaiškėjo, tikrai vertas dėmesio, nes knygose pateikta unikali Burokaraisčio kaimo istorija, susieta su tuomečiais Lietuvos įvykiais. Įdomu abi knygas skaityti ir nepažįstančiam šio kaimo žmogui, kur supažindinama su dar vienu iki tol nepažintu žmonių sodu, kuris taip pat augino ir augina visoms kaimo kartoms vaisius. 2012 m. buvo išleista dar viena šios mokytojos knyga - „Dzūkijos žolelės gydo“, kuri su kaupu pateisino skaitytojų lūkesčius – greitai buvo išgraibstytas tūkstantinis jos tiražas.                        Nugyventas ilgas, prasmingas gyvenimas, išliko materialusis ir dvasinis palikimas ateities kartoms, kaip gyvas savasties, būties paminklas. Tebus lengva velionei Onutei Zakarauskienei Dzūkijos krašto smėlynų žemelė, kurią ji taip mylėjo.                                                           Reiškiame nuoširdžią užuojautą, velionės dukrai – žymiai muzikos pedagogei Irenai Daniušienei – Zakarauskaitei, anūkui m. dr. Povilui Daniušiui su šeima, visiems artimiesiems ir pažinojusiems.

Atsisveikinimas:

Adresu: Veisėjų g. 36, Druskininkai. Laidojimo namuose, Druskininkuose – „Nutrūkusi styga“;  2022-05-02, pirmadienį nuo 14.00 val.                                                              

2022-05-03 antradienį, 13.00 val., laidojama Druskininkų miesto naujosiose Ratnyčios kapinėse.