„Mano kūnas – mano tvirtovė“, – teigia šiuolaikinė moteris. Neįmanoma su tuo nesutikti. Įsivyravusio pozityvaus požiūrio į savo kūną dėka mes jau galime drąsiai pasakyti STOP bet kokiems mūsų išvaizdos menkinimams, taip švęsdamos išsilaisvinimą iš šimtmečiais mums primetamų grožio standartų. Dabar mes esame savo kūno šeimininkės. Tad kaip mums iki šiol sekėsi juo pasirūpinti?
Moters kūnas kaip objektas visuomet buvo vertinamas pagal patriarchalinės sistemos, t. y., vyrų, nustatytus standartus. Požiūrio pokyčiams, be abejo, įtaką darė ir besikeičiantis moters vaidmuo visuomenėje. Pavyzdžiui, XVII amžiaus moteris privalėjo turėti korsetu suspaustą ir siaurą liemenį bei smakrą liečiančias krūtis, nes savo grakštumu ir elegancija galėjo geriau atstovauti savo vyro socialiniam statusui. XX amžiaus pradžioje ji privalėjo užsiauginti raumenų ir suliesėti, kad pakeistų pasauliniuose karuose žuvusius vyrus ir prisidėtų prie ekonomikos kėlimo.
Tik nuo praėjusio šimtmečio 6-ojo bei 7-ojo dešimtmečių mes, moterys, gavome galimybę pačios spręsti, koks kūno sudėjimas mums labiausiai priimtinas. Šį pokytį lėmė ne tik kontraceptinių tablečių atsiradimas, įgalinęs moteris kontroliuoti savo reprodukciją, bet ir įsibėgėjęs pozityvaus kūno judėjimas, kuris, laimei, išlaisvino mus iš sociumo primetamų nerealių kūno sudėjimo standartų. Tai kaipgi mums iki šiol sekėsi rinktis ir kokių rezultatų pasiekėme?
Tunkančių mergaičių bei moterų pasaulinė statistika auga ir, panašu, jog rimtai nesusirūpinus šia problema, skaičiai nemažės. Nors nutukimas ir yra pripažinta lėtinė liga, sukelianti labai rimtų, gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančių sveikatos sutrikimų, mes giname savo iškovotą teisę rinktis mums patinkantį kūno sudėjimą, kitaip tariant, antsvorį bei nutukimą. Sakome – dydis nesvarbu, o mūsų pasirinkimas juk niekam nekenkia. Ar tikrai?
Visų pirma, antsvoris ir nutukimas kenkia mums, o tai yra svarbiausia. Kuomet pasmerkiame save sirgti, o antsvorio ir nutukimo atveju būtent tą ir darome, visa mūsų aplinka ima dėl to kentėti. Mes nebegalime aktyviai leisti laiko su savo vaikais, nes fiziškai to nepajėgiame. Dėl mūsų pasirinkimo turėti antsvorį neišvengiamai atsiras rimtų sveikatos sutrikimų, kurie gali baigtis ir ankstyva mirtimi arba neįgalumu, todėl mūsų šeimos narių gyvenimas keisis iš esmės ir tikrai ne į gera. Tereikia pagalvoti, jog visame pasaulyje bene didžiausios sumos skiriamos tiesiogiai su antsvoriu ir (ar) nutukimu susijusioms ligoms gydyti, o retesnių ligų gydymas stokoja finansavimo. Ar sąžininga teigti, kad mūsų asmeninis pasirinkimas turėti antsvorį ar nutukimą iš tikrųjų niekam nekenkia?
Jei jau sakome, jog dydis nesvarbu, tai kodėl tiek daug apie jį kalbame? Matyt, kad svarbu, taip pat ir baugu, bet pernelyg sunku kažką keisti vardan savęs, o ne dėl vaikų, mylimųjų. Net ir pozityvaus kūno judėjimo pradininkės-feministės ėmė piktintis, kaip išnaudojame savo teisę nuspręsti, kokio dydžio rūbus dėvėsime. Jos mus bara už tai, kad piktnaudžiaujame kūno pozityvumo judėjimo idėja, kurią išnaudojame savęs numenkinimui, savo sveikatos būklės ignoravimui, kad vengiame sau ir vardan savo gerovės išsikelti aukštesnius tikslus. Kai vyrus skatiname būti geriausia savo versija per aktyvumą, mitybą ir orų požiūrį į save, sau taikome priešingus standartus – kūno svoris, judėjimas ir sveikata nesvarbu – mums gerai taip, kaip yra. Tai jau nebe mūsų teigiamo požiūrio į save stiprinimas ir meilės sau puoselėjimas, tai – savęs atgrasymas nuo asmeninio tobulėjimo, nes mums tai neva per sunku.
Beje, diskusijos apie kūno pozityvumą tampa per siauros šių dienų aktualijoms. Mes dabar patiriame daugiau socialinio spaudimo ne dėl kūno svorio, o dėl mimikos raukšlių, plonų lūpų, per mažų krūtų... Nors tai nė kiek nekenkia sveikatai, mes net tarpusavyje viena kitą skatiname keistis, ryžtis įvairioms skausmingoms procedūroms tam, kad taptume geriausia savo versija. Tai kokia ta mūsų versija geriausia?
Mes turime viena kitos paklausti, kuriuos kūno pozityvumo niuansus mums pasilikti, kad sumažintume saviplaką ir nesveiką požiūrį į savo fiziologiją, o kuriais aspektais turime keistis. Rūpinimasis savo kūnu ir nuoširdus jo mylėjimas neturi nieko bendra su antsvoriu ir nutukimu. Natūralių procesų normalizavimas, tokių kaip senėjimas, tikrai duos pozityvių rezultatų. Tačiau nutukimo normalizavimas, kuomet valgome ką norime ir kiek telpa, nusispjovimas į savo sveikatą, kai nebeieškome psichologinių ir fiziologinių priežasčių, kurios ir lemia mūsų svorio augimą, taps ne tik mūsų pragaištimi, bet ir ateinančių kartų liūdnu likimu.
Tai ką darome, damos? Ar mėginame susigrąžinti sveiką svorį, taip įrodydamos, kad mes tikrai galime savarankiškai pasirūpinti savimi? Ar ir toliau tęsiame savidestrukcijos kelionę? Jei jau sugebėjome iškovoti pagarbą savo kūnui, tai parodykime visiems, jog mes pačios gerbiame jo teisę į sveikatą ir tinkamą priežiūrą, kad toliau galėtume keisti pasaulį ir įrodyti, jog vyrų įsikišimo mums tikrai nereikia.
Živilė Povilaitytė-Buzaitė – verslininkė, vokalistė ir knygos „Viskas dėl angliavandenių“ autorė.
Teksto autorės nuotrauka iš asmeninio archyvo, asociatyvios nuotraukos iš fotobanko „Pexels“.
Pranešimą spaudai parengė UAB „Rainė“.
