Medienos pramonė yra labai svarbi ir reikšminga ūkio dalis visose Baltijos šalyse. Lietuvoje per metus šis pramonės sektorius sukuria net apie 7 proc. BVP. Mediena ir jos dirbiniai sudaro 12 proc. (4,2 mlrd. eurų) viso šalies eksporto.

Šio sektoriaus įmonės užtikrina apie 4–5 proc. visų darbo vietų Lietuvoje. Tai reiškia, kad šiame sektoriuje tiesiogiai dirba apie 65 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Svarbu pažymėti, kad didelė darbo vietų dalis yra sukuriama šalies regionuose. Įmokos iš regionuose įsikūrusių medienos perdirbimo įmonių ir jas aptarnaujančių paslaugų įmonių, per GPM, Žemės, žemės nuomos ir kitus mokesčius, sudaro didelę dalį regionuose įsikūrusių savivaldybių biudžetų. Jau nekalbant apie investicijas į vietinę infrastruktūrą ar mecenavimą.

Norint, kad šis valstybės ūkio sektorius toliau sklandžiai veiktų ir neštų naudą Lietuvos ekonomikai bei jos žmonėms, reikalingas ilgalaikis planavimas, stabili, aiški ir prognozuojama valstybės politika bei iš anksto žinoma verslo aplinka.

Deja, pastaruoju metu stebime daug neužtikrintumo, chaoso ir bandymų įnešti sumaištį visuomenėje, kalbant apie situaciją Lietuvos miškuose.

Šie metai yra ypač ekstremalūs Lietuvos miškams. Spygliuočių medžius labai agresyviai puola ir ištisus masyvus naikina žievėgraužis tipografas. Šių medžių kenkėjų paplitimas sparčiai plečiasi. Palyginti su praėjusiais metais, pažeistas tris kartus didesnis Lietuvos miškų plotas. Nesiimant jokių veiksmų, lauktų tikra gamtinė katastrofa. Jau dabar dalyje Lietuvos miškų yra paskelbta stichinė nelaimė.

Dėl ypač sparčiai plintančio kenkėjo dramatiškai nukentėjo kaimyninės Latvijos miškai, o rekordiškai didžiausius nuostolius patyrė Vokietija. Vien tik dėl žievėgraužio tipografo padarytos žalos per šiuos metus buvo iškirsta net 26,8 mln. kub. m miško. Tai yra įspūdingi skaičiai ir su planiniais kirtimais kartu sudaro 78,7 mln. kub. m iškirstų miškų vien tik per šiuos metus.

Mokslininkai, miškų specialistai jau seniai priėję išvados, kad vienintelis efektyvus būdas stabdyti sparčiai plintantį pražūtingą kenkėją yra plyni sanitariniai kirtimai jau pažeistuose miško plotuose.

Valstybinių miškų urėdija, gavusi specialistų išvadas, suderinusi visus leidimus, ėmė atlikinėti plynus sanitarinius kirtimus ir lokalizuoti kenkėjų apimtus židinius tam, kad sutabdytų ževėgraužio tipografo plitimą ir išsaugotų likusį sveiką mišką.

Į tai sureagavo žalieji aktyvistai, kurie pareikalavo, kad tučtuojau būtų stabdomi sanitariniai kirtimai. Kaip jau esame įpratę matyti, tokiais atvejais viršų ima emocijos, vieši priekaištai atsakingoms institucijoms ir bandymas manipuliuoti visuomenės nuomone.

Dabar visais įmanomais būdais kliudoma ir piktinamasi, kad kertami keli šimtai hektarų, kad kenkėjų plitimas būtų sustabdytas. O kas bus, kai reikės iškirsti tūkstančius hektarų pažeisto miško, jeigu dabar nieko nedarysime? Kas prisiims atsakomybę už sunaikintus milžiniškus Lietuvos miškų plotus?

Apmaudu yra tai, kad dalis Seimo politikų pasiduoda, tokiai jokiais faktais ir argumentais nepagrįstai sukeltai isterijai. Keista, kad politikai linkę girdėti tik deklaratyvias kalbas, o ne klausytis patirtį ir žinias sukaupusių miškininkų ir mokslininkų.

Kaip politikų spaudimo išdava, galima vertinti ir tą faktą, kad buvo nurodyta sustabdyti plynuosius sanitarinius kirtimus bei pakeisti Miško kirtimo taisykles.

Visgi lieka atviras klausimas, ar toks proginis sanitarinių kirtimų apsunkinimas leis toliau efektyviai kovoti prieš Lietuvos miškus puolančius kenkėjus?

Šis sujudimas dėl būtinųjų sanitarinių kirtimų, kuriais siekiama išsaugoti sveikus miško plotus, gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių tvariai miškotvarkai ir per daug metų sukurtai šalies medienos pramonei. Lengvabūdiškai rėkiant ir nuteikinėjant visuomenę prieš sanitarinius miško kirtimus, užprogramuojama grėsmė suformuoti didžiosios žmonių dalies nuomonę, kad bet koks miško kirtimas yra savaime blogis. Visuomenė nelinkusi gilintis, ar čia sanitarinis, ar ūkinis miško kirtimas. Nukirtai miške medį, ir tai jau savaime yra blogai.

Tokia kategoriška nuostata gali atvesti prie to, kad bus visiškai suparalyžiuota miškotvarka, ūkininkavimas miške, net kirtimai sanitariniais tikslais. Ir jau niekam nebus svarbu, kad kirtimai miškuose visada buvo. Kad dalis miškų tam ir auginama, kad juose būtų ūkininkaujama, o dalį pažeisto miško reikia iškirsti, jog išsaugotum sveiką mišką.

Tokiu būdu gali būti sunaikintas sėkmingai dirbantis ir naudą valstybei bei jos žmonėms nešantis ištisas Lietuvos pramonės sektorius.

Pranešimą spaudai parengė Medienos perdirbimo asociacija.