„Dažnai keliaujame po užsienio šalis ir stebimės kalnais, egzotiška tų kraštų gamta. Galbūt mes neturime ypatingų aukštikalnių arba šiltos jūros, bet mūsų Lietuvos kraštovaizdis taip pat yra labai mozaikiškas ir įvairus“, – teigia Diana Rakauskaitė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistė.

Pasak pašnekovės, šiuo metu visose Lietuvos saugomose teritorijose yra įrengti puikūs pažintiniai takai su nuorodomis bei informaciniais stendais, kurių pagalba galima minti mįsles ir žaidybine forma pažinti gamtą. Pastaruoju metu nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose pastatyta daugiau kaip 20 apžvalgos bokštų, taip pat yra ir apžvalgos aikštelių ant piliakalnių ar aukštesnių kalnų.

Naujai atvykusių ir jau patyrusių turistų parkuose laukia lankytojų centrai, kuriuose suteikiama informacija apie tai, kas toje teritorijoje yra lankytina, kas saugoma. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose galima užsisakyti edukacijas ir daugiau sužinoti apie saugomą Lietuvos kraštovaizdį.

„Pažinti saugomas šalies teritorijas turėtų kiekvienas jos gyventojas, tad šiuo tikslu vasarą kviečiame dalyvauti akcijoje „Saugomų teritorijų pasas“. Tokį pasą galima pasiimti bet kuriame lankytojų centre arba atsispausdinti patiems, o aplankiusieji 5 nacionalinius ir 30 regioninių parkų Lietuvoje gaus dovaną – knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas“, – sako D. Rakauskaitė.

Įdomių veiklų saugomose teritorijose gali atrasti ir moksleiviai. Pašnekovė pasakoja, kad šiuo metu veikia devynios skirtinguose parkuose įsikūrusios gamtos mokyklos, kur atvykusioms moksleivių klasėms rengiami žygiai po gamtą, pelkes, miškus, suteikiamos galimybės pernakvoti, organizuojamos naktinės ekskursijos.

„Gamtos mokyklose vaikai, leisdamiesi į tokius žygius, pažindami medžius ir įvairias augalų bei gyvūnų rūšis, pradeda suprasti, kad mes taip pat esame gamtos dalis“, – teigia ji.

Pasak D. Rakauskaitės, kiekvienas regioninis ar nacionalinis parkas yra kažkuo unikalus, tad verta aplankyti jų kuo daugiau.

„Asmeniškai norėčiau parekomenduoti atrasti galbūt dar nepažintą, Rytų Lietuvoje esantį Sirvėtos regioninį parką. Jame galite pamatyti tikrai neįprastą kraštovaizdį – ten prasideda Švenčionių aukštuma, toje vietoje prieš 14 tūkst. metų stojo ledynas. Labai įdomu tai, kad lietaus lašai, nukritę Švenčionių aukštumoje, pasuka skirtingais keliais – vieni keliauja į Dauguvos baseiną, o kiti nuteka į Nemuno baseiną“, – sako ji.

Šalia Kauno marių įrengtas Arlaviškių pažintinis takas, kitaip dar vadinamas Kadagių slėnio taku. 1,3 km ilgio lentų ir natūralios dangos takas veda vaizdingu mišku, leidžiasi Kauno marių link ir apsukęs ratą grįžta į Kadagių slėnį. 2022 m. atnaujintas pažintinis takas 2016 m. buvo pripažintas gražiausiu Lietuvoje, ir ne veltui, mat nuo jo atsiveriantys vaizdai yra nepakartojami: matosi ne tik apačioje besidriekiantis Kadagių slėnis, bet ir Kauno marios, Dabintos sala bei Ručkakiemio kaimo pievos kitame marių krante.

2. Žuvinto ežeras (Žuvinto biosferos rezervatas)

Didžiausia vienintelio Lietuvoje biosferos rezervato vertybė yra Žuvinto pelkė su Žuvinto ežeru – užpelkėjusiu, sekliu, vos 0,6 m vidutinio gylio, su gausybe plaukiojančių augalijos salelių. Tai laukinių paukščių karalija, kurioje priskaičiuojama daugiau nei 240 paukščių rūšių. Čia peri gausios didžiųjų baublių, nendrinių lingių, plovinių vištelių populiacijos, apsistoja pailsėti tūkstančiai praskrendančių gervių, žąsų, kitų vandens ir pelkių paukščių, gyvena vienas rečiausių Europoje paukščių – meldinė nendrinukė. Lietuva yra tarp keturių šalių, kuriose šis globaliai nykstantis sparnuotis dar peri. Šalia ežero įsikūręs lankytojų centras su interaktyvia ekspozicija bei į ežerą nutiestas gamtinis takas.

Šalia Marcinkonių kaimo plyti aukštapelkė keistu pavadinimu, dėl kurio dažnai ir pasirenkama ją aplankyti – Meškos šikna. Ją pasiekti galima keliaujant Zackagirio pažintiniu taku. Pelkė apaugusi retomis nedidelėmis pušaitėmis, jos paviršius nuklotas pelkinėmis samanomis kiminais, taip pat čia auga spanguolės, gailiai, kupstiniai švyliai, vaivorai. Kiminai kasmet nežymiai paauga, o apatinė jų dalis susiskaido ir su kitais augalais pamažu virsta durpių klodu, kurio storis čia siekia iki 5,5 m.

Per visą Kuršių neriją nusidriekusi kopų grandinė vadinama Didžiuoju kopagūbriu. Preilos kopa – viena iš jo viršūnių. Prieš porą metų Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija įrengė laiptus, kuriais kopos viršūnę galima pasiekti tiesiai iš gyvenvietės. Užkilus ant 53 m aukščio kopos atsiveria plati Kuršių nerijos panorama – žaliuojantys miškai, kalnapušėmis apželdintos kopų viršūnės, iš abiejų pusių smėlio juostą skalaujantis vanduo. Čia galima stebėti tiek iš marių kylančią, tiek į jūrą besileidžiančių saulę.

Kalvotame Švenčionių aukštumos reljefe aiškiai atsiveria Sirvėtos regioninio parko kraštovaizdis, kurio perlas – Kačėniškės piliakalnis prie Mergežerio ežero. Piliakalnis stačiais šlaitais aiškiai išsiskiria jį supančio miško fone, vienas jo šlaitas baigiasi ties ežeru, kitas – žemapelkėje, per kurią vingiuoja pažintinis takas. Piliakalnis išties nemažas – šlaitų aukštis nuo vandens paviršiaus aukščiausioje vietoje siekia 22 m. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante esančias Švenčionių aukštumos kalvas. Kadangi piliakalnis yra tolokai nuo gyvenviečių ar kelių, čia niekada negirdėti triukšmo, o tvyranti ramybė kviečia atsipalaiduoti.

Sprūdės piliakalnis – vienas gražiausių Žemaitijos piliakalnių, priskiriamas „parako gadynei“, iškilęs 216 m virš jūros lygio. Nuo viršaus atsiveria puikūs vaizdai į Biržulio ir Lūksto ežerus, gerai matomi Šatrijos ir Medvėgalio piliakalniai. Legendos byloja, kad kunigaikštis Sprūdeika supylė šį piliakalnį su trimis 4 m aukščio pylimų juostomis ir pastatė galingą medinę pilį su didžiuliais požemiais.

Mūšos tyrelio pažintinis takas įrengtas vertingoje gamtinėje teritorijoje – Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. 6,7 km ilgio pažintinis takas apjuosia visą Mūšos tyrelio pelkę ir yra ilgiausias pelkėse įrengtas lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – tai gilių dubaklonių, vingiuojančių tarp įspūdingų gūbrių ir kalvų keterų, spindinčių ežerų ir protakų vilnimis, kraštas. Čia yra ir giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas, ir seniausių Lietuvos girių fragmentai. Parke galima rasti daugiau kaip 4,5 tūkst. augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Susipažinti su dalimi šių gamtos turtų galima einant tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ežero įrengtu gamtos taku. Keliaudami juo galite pasirinkti vieną iš trijų skirtingo ilgio žiedinių maršrutų, apimančių vis kitą gamtinį akcentą ir supažindinančių su jo vertybėmis: reljefo žiedas – norintiems kopti į kalvas, pelkių žiedas veda per pelkėtą daubą, o Taramo ežero žiedas atskleidžia paežerių grožį.

Girnikų kalnas arba šventakalnis – tai aukščiausia, 183,4 m kalva Šiaulių rajone. Užkopus ant kalvos, atsiveria puikūs regioninio parko vaizdai, pietuose baltuoja Kurtuvėnų bažnyčia, saulėje lyg veidrodis žiba tvenkiniai, rytuose driekiasi Šiauliai, į vakarus už 30 km Žemaičių aukštumos kalvų grandinėje stačiais šlaitais išsiskiria Šatrijos kalnas. Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie kalne palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, prasmegusią bažnyčią, apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis.