Į žygį Pavilnių parko takais darželinukai jau kurį laiką iškeliauja be įprastų mažamečiams ryškiaspalvių liemenių. Už darželio tvoros jas dėvi tik vaikus lydintys ugdytojai. Įprastą tvarką pakeisti nuspręsta pasikalbėjus su bendrame projekte dalyvavusiais partneriais iš užsienio lauko darželių. Pirmojo lauko darželio Vokietijoje, Flensburgo mieste „Waldkindergarten Flensburg“ atstovai labai nustebo išgirdę, kad lietuviai, slovėnai ir daugelio kitų šalių švietimo darbuotojai vaikus į parkus, miškus veda aprengtus liemenėmis. „Vokiečiai mums argumentavo, kad ryškios, nenatūralios, gamtai nebūdingos spalvos atitraukia vaikų žvilgsnį nuo gamtinių spalvų, tai negerai akims, mažina pastabumą, trukdo įsilieti į gamtą“, – prisimena Lauko darželio auklėtoja Miglė Jurgaitytė.

Ilgametę patirtį turintys darbuotojai dalinosi patirtimi, kad ryškios liemenės visiems sukuria saugumo iliuziją: suaugusieji įpranta matyti ne vaikus, o žvilgsnį pagaunančias spalvotas dėmes, vaikai taip pat mokosi ne atsakingai laikytis susitarimų, stebėti suaugusius, aplinką, o nuolat ieškoti ryškių objektų. Tokie argumentai paskatino eksperimentuoti. „Įsivedėme naują susitarimą: žygio metu vaikutis apsidairęs turi matyti auklėtoją. Liemenės liko tik išvykų į miestą metu, kai visi esame eismo dalyviai, ir tamsiu paros metu, išėjus už darželio ribų“, – naują tvarką apibūdina M. Jurgaitytė.

Saugumo dingus ryškiaspalvėms liemenėms nesumažėjo. Lauko darželio ugdytoja sako, kad panašią praktiką taiko ir Slovėnijos sostinėje Liublianoje įsikūręs darželis „Modra Pikica“ – kartą į savaitę veža vaikus į mišką, ten liemenių nenaudoja. Pirmojo lauko darželio Vokietijoje „Waldkindergarten“ ugdytojai, įsikūrę miške ir gyvenantys be liemenių ir tvorų, daugiausia dėmesio skiria susitarimams su vaikais.

„Nėra rizikos – nėra smagumo. Kartais geriausias būdas vaikams mokytis yra būtent rizikingos situacijos! – sako Petra Jäger, lauko darželį Vokietijoje įkūrusi beveik prieš trisdešimt metų. – Tuo metu protas yra labai atviras, vaikai jaučiasi ne tokie saugūs, todėl tampa daug atsargesni. Jeigu šalia esantys suaugusieji nuolat kartoja: „Būk atsargus!“, vaikai pasitiki ne savimi, o tik klauso nurodymų“.

Pristatydama saugumo iššūkius ir sprendimus Erasmus+ projekto „Children Safety in outdoor kindergartens for the better learning results“ dalyviams, P. Jäger drąsino suaugusius pamatyti galimas rizikas, jas įvertinti, bet peržengti savo baimes ir leisti vaikams tyrinėti.

Skaičiuoja vaikus, o ne liemenes

Lauko pedagogikos ekspertai ryškiaspalves liemenes vertina kaip trukdį. „Jie ieško būdų, kaip vaikams glaudžiau augti ir mokytis su gamta. Mūsuose liemenės traktuojamos kaip matomumo ir saugumo garantas. Visiškai suprantama, kai esi eismo dalyvis. Bet gamtoje jos sukuria pseudosaugumo jausmą, nes matydamas ryškius taškus, skaičiuoji ne vaikus, o liemenes. Jeigu uždėsime jiems atšvaitus nuo galvos iki kojų ir liemenes – nebūtinai taps saugiau“, – aiškina Irena Aračiauskienė, Lauko darželio ir Lauko mokyklos vadovė.

Kasdienis lauko darželio ugdytojo darbas kieme, žygyje, išvykoje – skaičiuoti vaikus. Suaugusiems reikėjo sau atsakyti, ar stebėti vaikus, o ne ryškius taškus krūmuose – įveikiamas iššūkis. Iš savo darbo praktikos ugdytoja M. Jurgaitytė pastebėjo, kad atsisakius liemenių, komanda pradėjo dar glaudžiau komunikuoti, to mokosi ir vaikai. Pavyzdžiui, dviračių žygyje vyresni vaikai, kuriems norisi palėkti į priekį su vėjeliu, aiškiai susitaria, kuriame taške susitiks – žino, kad nereikia tikėtis, jog suaugę iš toli matys jų liemenes.

Prieš ketverius metus atėjusi dirbti į Lauko darželį, ji šiek tiek baiminosi: šalia teka upė, daug medžių, vaikams daug galimybių tyrinėti. Mažą išgąsti sukėlė žiemos žygis, kurio metu grupė iškeliavo link Pūčkorių atodangos – vaikai ridenosi, čiuožė nuo kalnų, kurie jai atrodė per aukšti. Saugumo pojūtis augo supratus, kad susitarimų pakanka grupei valdyti: „Suaugusiųjų baimės kartais riboja vaikų laisvę. Mūsų kaip ugdytojų pasirinkimas, kiek vaikams duosime tyrinėti, o kiek juos stabdysime. Mūsų darbe svarbus nuoseklumas, ribas braižome kiekvieną dieną. Svarbu jiems paaiškinti, kodėl atsirado riba“.

Rizikos lauko darželiuose visada šalia, bet ugdytojai moka jas įvertinti, pristatyti vaikams. Pagrindinis dalykas užtikrinti saugumą – per susitarimus. Tą puikiai žino ir ugdytojas Eimantas Lukošius, dirbantis Lauko darželyje Kaune. Jis sako, kad daugelio užsienio ir Lietuvos lauko darželių saugumo iššūkiai panašūs: „Su projekto partneriais kalbėjome, kad mums visiems aktualu krentantys medžiai. Pavyzdžiui, pas mus – pušynas, nemažai medžių kieme, reikia nuolat įsivertinti situaciją, paaiškinti ją ir vaikams“.

Tenka pasitelkti ir tyrinėtojų drąsą. „Žygio metu atrandame naujus maršrutus. Pirmas eina auklėtojas, tikrina taką. Būna, einam užpelkėjusiais miškeliais, ir – op, čia jau pelkė, sukamės! Geriau kad auklėtojas įkristų į pelkę, ne vaikas“, – juokiasi M. Jurgaitytė, dažnai patirianti žygiavimo nuotykių.

Vaikai saugumo jausmą susikuria ir patys patirdami nedidelių rizikų. M. Jurgaitytė prisimena: vieno žygio prie Vilnelės metu ugdytojai, įvertinę žaidimų aikštelės ant kranto būklę, vaikams prisakė žaisti vienoje jos pusėje. Vienas vaikas susitarimo nepaisė, ir įkrito į upę. Nors gylio tebuvo iki čiurnų, žvarbų rudenį sušlapti ne itin malonu. Vaikai iš draugo klaidos pasimokė – vieni kitus ragindavo atidžiau klausytis.

Kaip išmatuoti vaikų saugumo lygį? Lauko darželio ir Lauko mokyklos vadovė I. Aračiauskienė sako, kad yra bendros taisyklės, algoritmai, kaip turi dirbti ugdytojai – jie taikomi visoje tarptautinėje lauko darželių bendruomenėje. Be to, kiekvienas turi pats pajausti savo ribas, leisti vaikams susikurti savo patirčių, kurios dažnai ir tampa geriausia apsaugine liemene.