Kaip tik dabar Seime kelią skinasi idėja įpareigojimą maitinimo sektoriui nustatyti nuo 2023 metų pradžios. Kol tautos išrinktieji šiomis dienomis diskutuoja apie vandens reikšmę sveikatai, ar tikrai restoranai Lietuvoje nesirūpina ištroškusiais klientais bei kiek galėtume sutaupyti plastiko vandens buteliukams, jau šią vasarą galėsime įsitikinti, ar stiklinė vandens iš čiaupo ant stalo yra pastatoma, tik jei tai įrašyta įstatyme.

Įstatymai, įpareigojimai gal ir suteiks nemokamą vandens stiklinę klientui, bet rezultatą paprasčiau pasiekti neverčiant, neįpareigojant ir nenurodant, o plačiau edukuojant apie tai, kokią didelę įtaką toks pokytis ateityje gali turėti gamtai ir visuomenei. Tada ir papildomų kontrolės mechanizmų kurti nereikės.

Sostinė pernai iniciatyvą parodė, maitinimo sektorius noriai įsitraukė, nieko versti nereikėjo. Jei gėlo vandens bangą sėkmingai pagaus ir kiti miestai, galbūt ir vandens prieinamumo didinimo klausimas išsispręs savaime.

Ką pakeis tai, jei valgiaraštyje vandens iš čiaupo stiklinė nebus įrašyta atskira eilute? Iš esmės nieko. Nes meniu yra ne tik maisto ir gėrimų kainos. Jose įskaičiuota viskas nuo sekundės, kai praveriate restorano duris iki momento, kai iš restorano išeinate. Tai ir grindys, ir stalai, ir kėdės, stalo įrankiai ir įranga, net vanduo tualete, kur nusiplaunate rankas. Štai kodėl tas tarsi būsimas nemokamas vanduo iš čiaupo iš tiesų irgi yra mokamas. Atitinkamai sunku būtų tai pavadinti išskirtiniu reveransu klientui.

Kur kas stipresnis argumentas yra nusistovėjusios vandens gėrimo kultūros keitimas, kurioje tvirtos pozicijos vis dar tenka į butelius išpilstytam vandeniui. O tai ir plastikas, ir tarša. Skaičiuojama, kad jei maitinimo sektorius tiektų gėlą vandenį iš čiaupo savo klientams nemokamai, Europos Sąjungos (ES) namų ūkiai galėtų per metus sutaupyti apie 600 mln. eurų vien todėl, kad nepirktų vandens buteliuose. Tokiu būdu būtų išvengta net apie 25 mln. tonų plastiko atliekų.

Nepavargsiu kartoti, kad turėdami didelius požeminio gėlo vandens klodus esame išties išskirtiniai. Mūsų kultūros dalimi nėra ir niekuomet nebuvo baimė, kad vanduo iš čiaupo yra nekokybiškas, nešvarus, kad neva saugiau gerti būtent į butelius išpilstytą vandenį. Vandenį iš čiaupo naudojame plačiai ir viskam, prieš tai jo nedezinfekuodami ir nevirindami. Tad kodėl jis nenusipelno atsidurti ant svečių stalų restoranuose, kaip mūsų unikalaus paveldo dalis? Argumentų „prieš“ tiesiog nėra.

ES Geriamojo vandens direktyva numato, kad visi europiečiai turėtų turėti prieigą prie švaraus geriamojo vandens. Nors viešąsias vietas ir restoranus gėlo vandens siūlymui rekomenduojama „skatinti“, o ne įpareigoti, tačiau Lietuva gali pasirinkti savo kelią, jei jis pasirodys reikalingiausias.

JAV socialiniame tinkle „Reddit“ virusiniu tapo įrašas, kuriame tinklo vartotojas pasidalino nuotrauka iš darbovietės. Ant vandens aparato puikavosi užrašas, kad „Darbe vanduo nėra nemokamas“. Kol internetai piktinosi, šalies Darbuotojų saugos ir sveikatos administracija (angl. Occupational Safety and Health Administration, OSHA) paaiškino, kad tai būtų teisės aktų pažeidimas, jei vandens aparatas būtų vienintelė vieta atsigerti. Tačiau jei darbuotojams prieinama kriauklė ir vanduo iš čiaupo arba vandens fontanėlis, tai, žmonės, viskas legalu ir išmokite gerti vandenį iš čiaupo!

Vilniaus gatvėse, aikštėse ir skveruose kaip tik pradėjo veikti visiškai nemokami gėlo vandens fontanėliai. Taip kad jei dar neatradote gėlo vandens iš čiaupo, pats laikas tą padaryti.

Marius Švaikauskas

Tvarios veiklos vystymo ekspertas

tel. +37068713799

el. p. [email protected]