Jeigu internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“ užsuktumėte į kategoriją „lietuviški gėrimai“, paieškoje atrastumėte tik vieną subkategoriją – „Lietuvos alus“[1]. Tikriausiai, nuostabos tai nekelia, juk mes – aludarių kraštas. Ginčytis galbūt suskubtų nebent midaus gerbėjai. Na, o didelių diskusijų apie lietuviškus vynus tikriausiai nė nebūtų.

Ilgamečių vyndarystės tradicijų mūsų kraštas, lyginant su vynais garsėjančiomis šalimis, neturi. Vis dėlto, tai tikrai nereiškia, jog vyndarystė Lietuvoje neegzistuoja. Priešingai, pastaraisiais metais pastebimas jos augimas. Kokie veiksniai tai lemia?

„Jeigu žiūrėtume istoriškai, tikriausiai, mes labiau alaus ir midaus kraštas“, – išgirdęs šio straipsnio temą šypteli vyno meistras Andrius Diliautas. Vis dėlto, pasak jo, teigti, kad vyndarystės tradicijos mūsų šalyje neegzistuoja – būtų neteisinga: „Štai, pavyzdžiui, vaisinių vynų gamyba, tiek namuose, tiek pramoniniu būdu, vystoma jau pastaruosius 100–150 metų. Turiu omenyje obuolių, serbentų ir panašius vynus. Taigi, juos jau galima būtų įvardinti kaip tradicinius lietuviškus vynus“, – teigia vyndarys.

Pasak jo, atsakymas, kodėl vyndarystės tradicijos nebuvo išvystytos platesniu matu, gana akivaizdus – sovietmetis. Tuo laikotarpiu veikė tik viena didesnė vyno gamykla, buvo daug ribojimų. Visgi, atgavus nepriklausomybę vaisinių vynų gamyba pradėjo populiarėti. O šiandien, pasak A. Diliauto, jau kuriamos naujos vaisinių vynų tradicijos. Štai, pavyzdžiui, pats vyndarys bendradarbiauja su Ilzenbergo dvaru. Jo kurti vaisiniai vynai, tokie kaip obuolių vynas, vyšnių-aronijų vynas, obuolių ledo vynas, juodųjų serbentų-aronijų vynas ir kt. pelnė prizines vietas įvairiuose čempionatuose.

Vyno meistras neslepia – jo aistra vyndarystei prasidėjo būtent nuo vaisinių vynų. Vėliau, žinoma, susidomėjimas augo – A. Diliautas pradėjo mokytis ir apie vynuoges. Šiandien jis – vienas garsiausių vyndarių visoje Lietuvoje, auginantis apie 400 skirtingų vynuogių veislių. Taip pat A. Diliautas pasodino ir prižiūri 5 ha vynuogyną Ilzenbergo dvare – čia augina 20 vynuogių veislių. Remdamasis senomis dvariškomis tradicijomis ir šiuolaikinių technologijų deriniu, jis kuria receptūras, pasižyminčias išskirtinėmis skonio ir aromato savybėmis: „Ilzenbergo dvare turime pneumatinį presą, kuris švelniai spaudžia sultis ir ypatingai tinka baltojo vyno gamybai. Reguliuojame spaudimo jėgą, naudojame įvairias programas ir sultis išgauname kuo švelnesniu būdu. Tai padeda išvengti nereikalingo kartumo, apsaugo nuo oksidacijos <...>. Vėliau, jeigu gaminame baltą vyną, fermentuojame sultis. O jei vynas gaminamas iš raudonų uogų, vyksta meceracija – pirminė fermentacija, kai pradžia vyksta kartu su žievelėmis ir uogų minkštimu. Tai padeda ištraukti kuo daugiau spalvos ir medžiagų iš uogų. Galiausiai, viskas fermentuojasi šiuolaikinėse nerūdijančio plieno talpose“, – apie vyndarystės procesus Ilzenbergo dvare pasakoja A. Diliautas.

Nepaisant to, kad Lietuvoje daugėja vyndarių, išmanančių vyno gaminimo eigą ir procesus, vis dar galima sakyti, kad vynuogininkystės tradicijos mūsų šalyje gana menkos. Įdomu tai, kad net istoriniuose šaltiniuose tikslių duomenų apie vynuogių auginimą Lietuvoje, mažai. Žinoma, kad nuo XIV a. vokiečių bajorai, šiaurės kraštuose, veisė vynuoges. Tikima, kad mūsų jau minėtame Ilzenbergo dvare vynuogės augintos nuo XVI a. „Visgi, kalbėti apie vynuogių auginimo tradicijas mūsų šalyje – sudėtinga. Taip, pirmųjų bandymų auginti vynuoges būta dar prieš kelis šimtus metų: dvaruose ar vienuolynuose. Tačiau reikia pripažinti, jog tai buvo labiau egzotika. Rimtesnė vynuogininkystė neišsivystė dėl labai aiškios priežasties – klimatinių sąlygų“, – pastebi A. Diliautas.

Įdomu tai, kad klimato atšilimas, nors ir nėra teigiamas procesas, lietuviškai vyndarystei atveria naujas perspektyvas: mūsų krašte galima sėkmingai užauginti vis daugiau vynuogių rūšių. O tai reiškia, kad galime sėkmingai kurti naujas vyndarystės tradicijas Lietuvoje „Klimatui šylant, vyndarystės tradicijos slenka vis labiau į šiaurę. Lenkai mokėsi iš čekų ir vokiečių, na, o mes mokomės iš lenkų“, – šypteli A. Diliautas. Tiesa, vyno meistras turi kontaktų ir platesniu mastu: „Pavyzdžiui, turime užmezgę ryšius su Šiaurės Amerikos vynuogininkais. Juk ten irgi yra tokių vietų, kuriose žiemos šaltos, bet žmonės nori turėti savo vyną. Tai – Viskonsino, Minesotos valstijos ir pan. Jų veislių turime ir Ilzenbergo dvare“, – teigia vyndarys.

Paklaustas, kokius vynus labiausiai mėgsta lietuvaičiai, A. Diliautas neslepia – dauguma baidosi saldžių vynų ir prioretizuoja sausus: „Vis dėlto, Lietuvoje šiaurinis klimatas daro įtaką tiek vynuogių, tiek kitų vaisių rūgštingumui. Todėl ne kiekvienais metais pavyksta padaryti sausą vyną iš kiekvienų uogų <...>“, – pasakoja vyndarys. Pasak jo, norint panaikinti rūgštį, tektų vyną skiesti vandeniu. Vis dėlto, tai tikrai ne išeitis: „<...> todėl ieškome balanso. Kad vynas išliktų koncentruotas, kad sulčių išliktų kuo daugiau (kalbant apie vaisinius vynus), o saldumas nebūtų perteklinis, bet subalansuotų rūgštį. Lietuviški vynuogių vynai taip pat gana rūgštūs, todėl kartais tenka palikti tą likutinį cukrų, kad subalansuotų rūgštelę“, – užsimena A. Diliautas ir pastebi, kad saldesnių vynų nereikėtų bijoti. Jie, kaip ir sausi, gali būti labai kokybiški ir gardūs.

Pasak jo, konkurencija Lietuvoje kol kas nėra didelė. Erdvės vyndarystei – daug. Todėl nors istoriškai ir nesame vyno kraštas, naujas tradicijas galime kurti jau dabar.

[1] https://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Lietuvi%C5%A1ki_g%C4%97rimai