Lapkričio 17 d. minima tarptautinė studentų diena. Nepaisant to, kad valstybė nuolat kalba apie studentus ir švietimą, kaip vieną iš prioritetų, realybėje tenka susidurti su dešimtmečiu nuo Vakarų Europos atsilikusiu požiūriu dėl studentų švietimo, apgyvendinimo bei praktikų kokybės. Šį kartą, prieš pat tarptautinę studentų dieną, Vyriausybė „įteikė“ dar vieną dovaną – neigiamą išvadą privalomų apmokamų studentų praktikų viešajame sektoriuje projektui.

„Tai, kaip elgiasi Vyriausybė, yra veidmainiavimas. Visoje Europoje garsiai kalbama apie perėjimą prie praktikų apmokėjimo, bent jau valstybiniame sektoriuje, taip užtikrinant ir praktikų kokybę, ir apskritai, jų prieinamumą. Esant dabartinei infliacijai, kelionė į praktiką, pietūs ir dažnai jai būtini įrankiai ar apranga, kainuoja tiek, kad studentai po praktikos dar keliauja į darbą arba yra priversti prašyti savo tėvų padėti išgyventi. Tai nėra teisingas būdas, jeigu mes norime suteikti geriausią išsilavinimą ir išlaikyti jaunus asmenis tiek jų gimtuosiuose miestuose, tiek, apskritai, Lietuvoje“,– teigė viena iš idėjos iniciatorių Fausta Roznytė.

Pateiktoje Vyriausybės išvadoje iš tiesų yra ir keistai skambančių, ir kontroversiškų teiginių. Štai, anot F. Roznytės, vienas iš teiginių yra, kad įvedus apmokamas praktikas studentams, tokių pačių sąlygų gali prašyti ir profesinių mokyklų mokiniai.

„Tai absurdas, nes profesinių mokyklų mokiniai ne tik turi prašyti, bet ir turi gauti apmokėjimą už savo darbą. Tokios šalys, kaip Vokietija, kurioje stipriai išvystyta pameistrystė, būtent taip užtikrina, kad dalis jaunuolių rinktųsi profesines mokyklas, įgytų specialybes, kurių labai reikia“,– pratęsė F. Roznytė.

Europoje apie praktikų apmokėjimą diskutuojama ilgai, nemaža dalis didžiųjų europinių partijų, pavyzdžiui, žalieji, socialistai, demokratai pritaria tokiam apmokėjimui, ypač valstybiniame sektoriuje. Neapmokamos praktikos panaikintos ir pačiame Europos Parlamente. Dažniausiai, argumentai už apmokamas praktikas kalba apie jų kokybės pakėlimą, užtikrinimą, kad praktikantas įgytų realių įgūdžių, taip pat padėtų užtikrinti socialiai jautrių grupių galimybes. Žinoma, kalbama ir apie tai, kad kiekvienas darbas turi būti apmokamas.

„Turime minimalų atlyginimą, turime visuotinį sveikatos draudimą bei įvairias kitas socialines garantijas, kurios nors ir ne tobulos, bet bent egzistuoja. Tačiau kažkaip praleidome, kad ne visur turime pačią svarbiausią garantiją – atlygį už atliktą darbą. Tad visiškai nesvarbu, ar oficialiai darbuotojos pareigos vadinasi „praktikantė“ ar „jaunesnioji analitikė“ – jeigu asmuo atlieka darbdavio nurodytus uždavinius, jis nusipelno už savo darbą ir sugaištą laiką gauti kompensaciją“, – situaciją apibendrino judėjimo „Šauksmas“ narys Kęstutis Grumodas.

Daugiau informacijos:

Studentų judėjimas „Šauksmas“

El. p. [email protected]